← Atgal į įžvalgas
Du skirtingi pensijų kaupimo pasirinkimo keliai su raudona ir žalia taupyklėmis

Finansinė įžvalga

II pakopa: skaičiavimai ir „momentinė grąža“

Trumpi skaičiavimai ir logika, kodėl nutraukimas dažnai kainuoja brangiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Vakar pastebėjau didelį antplūdį – bankai gavo masę prašymų atsiimti sukauptus II pakopos pensijų pinigus.

Pabandysiu sudėlioti argumentus.

Didžioji dalis šių pinigų buvo sukaupta be jokio aktyvaus veikimo iš kaupusiojo pusės. Ilgą laiką didžioji įmokų dalis buvo pervedama automatiškai – iš tų procentų, kuriuos „Sodra“ taip ar taip nuskaičiuodavo. Kitaip tariant, žmogus tų pinigų niekada realiai nematė savo sąskaitoje.

Vėliau sistema buvo pakeista (mano nuomone – sugadinta): sumažinti procentai, leista stabdyti kaupimą, ir žmogus pradėjo aiškiai matyti, kiek jam „kainuoja“ kaupimas kas mėnesį. Vidutiniškai – apie 45 € bruto, kas „į rankas“ reiškia maždaug ~30 €.

Tačiau sistema parodė vieną labai svarbų dalyką: mažomis, beveik nepastebimomis įmokomis galima sukaupti reikšmingą sumą.

Prie to dar prisideda valstybės paskata iš bendro biudžeto.

Paskaičiuokime paprastai.

Jei nekauptum – gautum ~30 € į rankas per mėnesį.

Kaupiant:

  • 45 € pervedama į pensijų fondą (iki mokesčių),
  • ~30 € prideda valstybė.

👉 Iš viso ~75 € per mėnesį patenka į tavo pensijų sąskaitą.

Tai reiškia, kad nuo tavo „negautų“ 30 € gauni ~250 % momentinę grąžą.

Ar daug kas kas mėnesį randa tokias grąžas rinkose? 🙂

Dabar – apie atsiėmimą.

Vidutiniškai atsiimant iš II pakopos prarandama apie 40 % (valstybės paskatos netekimas). Net jei žmogui labai pasiseks ir jis sugebės investuoti likusius pinigus su 8 % vidutine metine grąža (t. y. pasaulio akcijų rinkų vidurkiu), jam prireiks apie 7 metų vien tam, kad grįžtų į tą patį tašką.

Ne uždirbti – tik atstatyti praradimą.

Ir tai dar neskaičiuojant neuždirbtų pinigų per tuos metus.

Jei iki pensijos likę 15–20 metų, galutiniame taške toks žmogus turės apie 40 % mažesnę sumą nei tas, kuris paliko kaupimą.

Dar viena realybė: statistiškai vidutinis investuotojas neuždirba 8 %. Blaškymasis, emociniai sprendimai, rinkos „timingas“ dažniausiai baigiasi ~3 % metine grąža, o kartais ir mažiau.

Ir galiausiai – nepamirškime esminio dalyko: didžiosios dalies šių pinigų žmogus taip ar taip niekada nebūtų turėjęs savo sąskaitoje.

Asmeninis pastebėjimas: savaitgalį prisijungiau prie „Sodros“ sistemos, ir pirmame puslapyje didelėmis raidėmis – „Jūs galite atsiimti iš II pakopos XXXXX €“.

Ar tikimasi, kad dauguma susilaikys nepaspaudę mygtuko „duok man pinigus“? 🙂

O gal tikimasi priešingai – kad ateityje visi būtų priklausomi tik nuo valstybinės pensijos?

Mano nuomone, pensijų sistemą reikėjo reformuoti tik viena kryptimi – didinant privačiai kaupiamą dalį. Jei būtų įgyvendintas dar 2003 m. planuotas modelis (palaipsniui didinti įmokas iki ~10 %), po 10–20 metų problema būtų ne pensijų dydžiai, o Vilniaus oro uosto apkrovos nuo keliaujančių Lietuvos senjorų.

Bet kokiu atveju tikiu technologine pažanga: robotizacija, dirbtinis intelektas, mokslo proveržiai ir darbo našumo augimas gyvenimą po 20 metų padarys geresnį.

Linkiu sprendimus priiminėti atsakingai – atlikus bent minimalius skaičiavimus.

Šis tekstas nėra individuali finansinė konsultacija.