Šiandien vėl pasirodė pranešimų, kad bankai stringa bandant prisijungti. Turiu įtarimą, kad tai susiję su tebesitęsiančiais prašymais dėl II pakopos pensijų – pasitraukimo ar kaupimo nutraukimo.
Mano ankstesnis pasidalinimas šia tema iki dabar sulaukė 496 575 peržiūrų. Tiek daug dėmesio – ne dėl manęs. Tai aiškus signalas, kad tema žmonėms labai svarbi.
Iš karto noriu pabrėžti: nesu susijęs nei su bankais, nei su pensijų fondais, negavau ir negaunu jokio atlygio ar paskatinimo už šios informacijos dalinimąsi. Pradinį postą rašiau savo FB draugų ratui, tačiau algoritmai suveikė taip, kad įrašas pasiekė beveik pusę milijono žmonių.
Pagal peržiūras ir diskusijų aktyvumą akivaizdu:
- žmonėms rūpi sprendimai dėl savo ateities ir gyvenimo senjorystėje,
- tai vieni svarbiausių sprendimų jų gyvenime,
- tačiau kartu labai aiškiai matosi, kad trūksta aiškios, suprantamos informacijos,
- todėl nemaža dalis sprendimų priimami emociškai, o ne paskaičiavus.
Ankstesniame poste dalinausi skaičiais. Šiame pabandysiu sudėlioti argumentus, kuriuos sunku pamatuoti skaičiais, bet jie ne mažiau svarbūs.
Argumentai UŽ II pensijų pakopą:
- Laikas. Dabartiniai senjorai, gaunantys II pakopos anuitetą, kaupė tik dalį savo darbingo amžiaus. Būsimieji senjorai kaups žymiai ilgiau, todėl ir perkamoji galia iš sukauptos sumos bus didesnė.
- Mažesnė priklausomybė nuo valstybės. Pajamos senatvėje bus ne tik iš „Sodros“, bet ir iš privačiai sukauptų lėšų. Pridėjus ir III pakopą, diversifikacija dar labiau didėja.
- Reali nuosavybė. Pensijų fondai investuoja į viso pasaulio įmonių akcijas. Tai nėra „mistinis popieriukas“ – tai nuosavybės teisė į verslus. Jūs tampate tų įmonių dalininkais ir dalinatės jų pelnu bei vertės augimu.
- Apsauga nuo infliacijos. Įmonės, į kurias investuoja fondai, prisitaiko prie infliacijos ir pasaulinės kainodaros. Ilguoju laikotarpiu tai leidžia išlaikyti ir auginti perkamąją galią.
- Diversifikacija mažina riziką. Pensijų fondai neperka pavienių akcijų – jie investuoja į indeksus. Įmonės, kurioms nesiseka, yra pašalinamos, o sėkmingos – įtraukiamos. Ilguoju laikotarpiu ekonomika linkusi augti, o kartu su ja – ir kompanijų įverčiai.
- „Geriau pats kaupsiu“ ne visada reiškia geriau. Statistika rodo, kad žmonės linkę daryti klaidas: blaškytis, išsigąsti, reaguoti į trumpalaikius svyravimus, būti nenuoseklūs. Automatinis kaupimas dažnai veikia geriau nei emociniai sprendimai.
- Argumentas „nesulauksiu pensijos“. Visgi dauguma sulaukia ir nugyvena ne vienerius metus. Be to, medicina ir mokslas juda labai sparčiai – mokslininkai prognozuoja reikšmingą proveržį ilgaamžiškumo srityje per artimiausius 20 metų.
- Pinigai nėra gera kaupimo priemonė. Pinigai yra mainų priemonė, bet ne vertės saugotojas – laikui bėgant jie nuvertėja. Vertę ilgainiui saugo ir augina turtas bei verslai, o ne grynieji.
- Draudiminė funkcija. Tam tikrais gyvenimo atvejais sistema numato galimybes pasinaudoti sukauptomis lėšomis.
Ši diskusija man labai aiškiai parodė: problema dažnai nėra žmonėse. Problema – komunikacijoje ir informacijos stokoje.
Tikiuosi artimiausiu metu parašyti dar vieną postą apie tai, ką dar galima daryti jau dabar, kad senatvė būtų ori, ir kaip apskritai planuoti finansus ilguoju laikotarpiu.
Ačiū visiems, kurie skaito, galvoja ir skaičiuoja.