Kas nutiks Lietuvai, jei po 20–30 metų didžiąją dalį ekonominės vertės kurs ne žmonių darbas, o DI ir robotai – ir tie robotai mums nepriklausys?
DI ir mūsų baimės
Pasaulis jau stato dirbtinį intelektą, robotizuoja gamybą, kuria autonominius automobilius ir, mano manymu, stovi ant technologinio lūžio, kuris gali būti svarbesnis už variklį, kompiuterį ar internetą.
Kalbu apie DI. Vieni gąsdina, kiti žada milžinišką progresą.
Man atrodo, kad dalis baimių kyla iš to, jog dirbtiniam intelektui projektuojame žmogiškas savybes – ego, pyktį, kerštą, norą dominuoti, baimę prarasti valdžią.
Žmogus, nors ir laikome save evoliucijos viršūne, atsineša visą puokštę dalykų: biologiją, hormonus, ego, vaikystės patirtis, traumas, kompleksus, instinktus.
DI kuriamas visiškai kitaip.
Jis neturi žmogaus biochemijos, vaikystės traumų ar ego. Šiandieninis DI neturi sąmonės – tiesą sakant, mes iki šiol net iki galo nesuprantame, kas apskritai sukuria sąmonę žmoguje. Jis taip pat neturi savo savarankiškai pasirinkto gyvenimo tikslo.
Kai skaitome bauginančias istorijas apie DI agentus, kurie rado būdą apeiti apribojimus ar padarė tai, ko kūrėjai nesitikėjo, tai nebūtinai reiškia, kad DI „sukilo“.
Dažnai tai reiškia, kad jam buvo duotas tikslas, o sistema rado būdą tą tikslą pasiekti, kurio žmogus iš anksto nenumatė.
Ir čia, mano galva, yra reali rizika. Ne tai, kad DI ant mūsų supyks. O tai, kad mes patys ne visada sugebėsime numatyti, kaip labai pajėgi sistema interpretuos jai duotą užduotį.
Taip, DI gali tapti ir ginklu. Bet ginklų žmonija jau prikūrė daug: šaunamieji, atominiai, biologiniai, cheminiai ir t. t. Šitoje vietoje žmogaus išradingumu abejoti sunku.
Progreso nesustabdysime
Tačiau nemanau, kad DI procesą įmanoma sustabdyti. Ir nelabai matau prasmės bandyti.
Žmones visada baugino tai, ko jie nesupranta. O šiuo atveju dar prisideda labai nepatogus dalykas – pirmą kartą kuriame kažką, kas daugelyje sričių gali būti protingesnis už mus pačius.
Jau dabar yra daugybė užduočių, kuriose DI žino daugiau, analizuoja greičiau ir kai kuriais atvejais sprendžia geriau už didžiąją dalį žmonių.
Kaip su tuo susitaikyti? Uždrausti? Daužyti įrengimus kaip per pramonės revoliuciją? Ar tai kada nors sustabdė technologinį progresą?
Manau, kad per artimiausius metus DI perims didelę dalį šiandien žmonių atliekamo protinio darbo – nuo klientų aptarnavimo ir administravimo iki programavimo, analizės, apskaitos ar teisinių paslaugų.
O kartu su robotika ir autonominiu transportu tas procesas persikels ir į fizinį pasaulį.
Ilgainiui robotai gamins baldus, vaistus, maistą, statys namus, ties kelius, vairuos transportą, prižiūrės sandėlius ir atliks vis daugiau darbų, kuriems šiandien reikia žmogaus.
Kas nutiks Lietuvai ir Europai?
Ir čia man prasideda daug įdomesnis klausimas. Ne kas nutiks žmogui. O kas nutiks Lietuvai ir Europai?
Didelė dalis DI technologijų, skaičiavimo infrastruktūros ir kapitalo šiandien koncentruojasi JAV, dalis – Kinijoje.
Europa jau dabar atsilieka nuo JAV produktyvumu, technologijų kompanijų mastu ir investicijomis į naujas technologijas. Mario Draghi apie šitą problemą savo ataskaitoje kalba labai aiškiai.
Šiandien tai gal dar neatrodo kritiška.
Mes dirbame, gaminame, eksportuojame, gauname atlyginimus ir iš jų perkame amerikietiškas technologijas.
Mokame Google, Meta, Microsoft, OpenAI ir kitoms kompanijoms.
Rytoj gal mokėsime už palydovinį internetą, palydovinį mobilųjį ryšį, autonominį transportą, robotus, debesiją ir DI agentus.
Kol mes patys kuriame pakankamai vertės, tai nėra problema.
Kam priklausys technologinis kapitalas?
Bet pabandykime pažiūrėti 20–30 metų į priekį.
Kas bus, jei didžiąją dalį vertės kurs nebe žmogaus darbas, o DI ir robotai?
Tada pagrindinis ekonominis klausimas bus jau ne kas dirba, o kam priklauso robotai, modeliai, duomenų centrai, infrastruktūra ir pats technologinis kapitalas.
Jeigu vertę vis labiau kuria kapitalas, o ne žmogaus darbas, kapitalo nuosavybė tampa kritiškai svarbi.
Ir tada Lietuvos problema gali būti ne ta, kad žmogus neteks darbo. Daug didesnė problema būtų, jei kartu mes neturėtume nuosavybės toje naujoje ekonomikoje.
JAV neprivalės dalintis savo DI kompanijų pelnu su lietuviais vien todėl, kad ir mes esame žmonės.
Kaip ir šiandien turtingos valstybės nepadalina savo gerovės visam likusiam pasauliui.
Afrikoje šiandien yra valstybės, kuriose žmonės gyvena nepalyginamai skurdžiau nei Europoje, nors pasaulis jau seniai turi technologijas, maistą ir vaistus, galinčius išspręsti nemažą dalį tų problemų.
Technologinis progresas savaime nereiškia, kad jo vaisiai bus padalinti visiems vienodai.
Langas, kurį dar turime
Todėl dabar mes dar turime labai svarbų langą.
Europa vis dar turi milžinišką ekonomiką, kapitalą, pramonę, infrastruktūrą, mokslą ir aukštą gyvenimo lygį.
Lietuva taip pat dar turi darbo jėgą, eksportą, įmones ir sukuriamas pajamas.
Klausimas – ar sugebėsime dalį šiandien sukuriamos vertės paversti rytojaus technologijų nuosavybe.
Ar kursime savo įmones, infrastruktūrą, duomenų centrus, energetiką, technologijas ir kapitalą?
Ar tiesiog būsime geri vartotojai ir kiekvieną mėnesį mokėsime prenumeratą tiems, kam visa tai priklauso?
Man atrodo, kad būtent čia slypi viena didžiausių DI revoliucijos rizikų mažoms valstybėms. Ne vien darbo vietų praradimas. O būsimos ekonomikos nuosavybės praradimas.
Ir tada klausimas Lietuvai turėtų būti ne tik: kaip apsaugoti šiandienines darbo vietas?
Daug svarbesnis klausimas: kokia dalis rytojaus ekonomikos priklausys mums?
Nes tokie dalykai neprojektuojami vienai ketverių metų kadencijai.
Čia reikia galvoti 10, 20 ar net 30 metų į priekį.